We are forever waiting for a miracle to happen

Žinot tą jausmą, kai velniškai reikia dienos kitos atsiplėšti nuo rutinos, viską apgalvoti ir vėl pergalvoti, tačiau pasaulis, bjaurybė, nesiruošia nei sustoti, nei sumažinti tempo? Tai štai - taip ir gyvenam egzistuojam.

Stebėtinai sėkmingai bėgau nuo savęs. Savęs visos. Pakeičiau stilių, manieras, aktualias temas, klausomą muziką, skaitomas knygas, žiūrimus filmus, laisvalaikį, žmones ir taip toliau. Buvau bet kas, tik ne aš, ta tikroji aš. Vėliau įmaišiau šiek tiek to, kas buvo anksčiau - it prieskonio, kad galėčiau tikėti, jog natūraliai pasikeičiau. Paaugau (suaugau?). Ir beveik pati visu tuo patikėjau (žiūr. praeitą įrašą).

Deja, ilgainiui pradėjau jausti, kad kažkas ne taip, kažkas negerai. Tas jausmas stiprėjo, darėsi vis sunkiau ignoruoti jo buvimą. Ir prasidėjo. Ta aš, nuo kurios bėgau, mane pasigavo ir trenkėsi su visa turėta inercija.

Nenuostabu, kad pirmiausia pagilėjo mano depresija. Praradau apetitą, norą išeiti iš namų ar bendrauti su žmonėmis, tapau apatiška, verksminga, sunkiai prisiverčiau dirbti, todėl visiškai susiknisau dienos rėžimą… Po to pradėjo kristi pažymiai. Susirūpinau, manyje likę atsakomybės krisleliai said I should get expensive help. Kai stadija perėjo į nenorą ne tik išeiti iš namų, bet ir išlipti iš lovos - aš tiesiog gulėjau joje susisukusi vaisiaus poza ir žiūrėjau į niekur arba miegojau gerokai daugiau nei iš tikrųjų reikėtų - ėmiausi veiksmų.

Keista ar ne, bet pirmas dalykas, kurį padariau, tai mečiau vaikiną. Jis buvo didžiausia bandymo pabėgti nuo savęs dalis. Savotiškas tramplinas. Žmogus, su kuriuo mažai ką turėjau bendro, kuriam nejaučiau jokių gilesnių jausmų ir kuris skatino mano buvimą bet kuo, tik ne savim. Nebuvo lengva, bet po visko jaučiausi taip, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Kaip iš gyvenimo išbraukusi ne subjektą, o objektą.

Po to gavau rekomendaciją ir nuėjau pas psichiatrę-psichoterapeutę. Iškart pasakė: „jūs akivaizdžiai depresuojate ir aš nematau reikalo čia kankintis“. Išrašė vaistų, pradėjome psichoterapiją. Dedu į ją daug vilčių. Ne tiek dėl to, kad atseikėju po 100lt už seansą, kiek todėl, kad baisu pagalvoti, kas bus, jei visa tai nepadės. Man tikrai nebūtina jaustis gerai, jaustis laimingai - įpratau gyventi be to - tačiau būtina vėl tapti darbingai. Dievaiži, tikrai nenoriu iškristi iš universiteto (vis dar neįsivaizduoju, ką kitą, jei ne mediciną, norėčiau studijuoti) ar pradėti mokėti už mokslą, o vieną neįskaitą jau užtikrintai užsidirbau.

Visgi baisiausia tai, kad nutiko kai kas, kas nukreipė mano mintis nuo tvarkymosi su savimi į visai kitas svajones ir dvejones. Skaityti toliau

Nežinau, kas man buvo nutikę šiais mokslo metais. Kai nerasdavau valios ryte išlipti iš lovos ir eiti į mokyklą, nepriklausomai nuo to, būdavau atlikusi namų darbus ar ne. Paprasčiausiai apsiversdavau ant kito šono. Įsivaizduokite tokią situaciją: jūs pasiruošiate atsiskaitymui, nueinate pelnyto miego ir… viską pramiegate. Man taip atsitikdavo nuolat.  Atsiskaitinėdavau praleistus kontrolinius darbus po pamokų, dažniausiai prieš pusmečio pabaigą. Masiškai. Paskutinę mokslo metų savaitę daugiau nieko ir neveikiau, tik kasdien atsiskaitinėdavau po vieną ar du kontrolinius. Kiti tuo metu ruošėsi egzaminams, aš tam taip ir neprisiruošiau per visą dvyliktą klasę ir po jos. Tikrai nežinau kodėl, juk turėjau konkretų norą įstoti į konkrečią specialybę. Ta nesuprantama priežastis buvo stipresnė už mane.

Nežinojo tos priežasties net psichologė. Lankiausi pas ją jau ne vienerius metus, tad nuodėmklausė puikiai prisiminė visus mano pakylimus ir nuopuolius. Visus mano vidutinio sunkumo depresijos paūmėjimus ir atoslūgius bei jų priežastis ir pasekmes. Šis kartas užmynė rimtą mįslę. Vaistų atsisakiau, ne tiek dėl to, kad baiminausi jų pašalinio poveikio, kiek norėdama sau įrodyti, jog dar turiu jėgų įveikti sunkumus pati. Priėmiau tik mažą pagalbą - lapelį su diagnoze, kurį buvo galima parodyti tuo atveju, jei kiltų rimtų problemų mokykloje (tėvų informavimas niekada nebuvo svarstytinas klausimas). Prisipažinsiu, mane, dėl pamokų nelankymo, iš jos tikrai grasino išmesti. Tačiau aš išlaikiau savo orumą ir išsisukau be jokių pagalbų. Minėtą lapelį nukišau taip giliai, jog ir dabar nepavyksta rasti.

Nežinau, kaip, bet viską ištvėriau. Namus, kurie vienam žmogui tikrai per dideli, visapusiškai prižiūrėjau. Tėvus, kurie atvažiavę jausdavosi it svečiai ir sukeldavo daugiau nepatogumų nei džiaugsmo, priimdavau tvarkingai. Mokyklą, kuri manęs į Tarybą svarstymui nekvietė tik dėl naujosios auklėtojos gynybos, kad lankomumas - dar ne viskas, baigiau su pagyrimu. Egzaminus, kuriems taip ir nesugebėjau pradėti ruoštis, išlaikiau. Savo konkretų norą įstoti į konkrečią specialybę, rizikingai pasireiškusį vieno vienintelio valstybės finansuojamo pageidavimo įrašymu LAMA BPO sistemoje, įgyvendinau. Rugsėjo 1-ąją žygiuosiu Vilniaus Universiteto studentų eisenoje iškelta galva, pasitikėdama savimi, nes, nepaisant visų sunkumų, tapau medicinos (!) pirmakurse.

Nežinau, kodėl, bet kasmet grįžtu į šį tinklaraštį, bent jau savo gimtadienio proga. Nepaisant to, jog čia užsuka vis mažiau žmonių ir kiekvienas naujas įrašas gimsta sąlygiškai sunkiai. Juk būtų saugiau persikraustyti į popierinį dienoraštį… Tikriausiai nenoriu slapstytis ir apsimesti kažkuo, kuo niekad nebuvau, o kai interneto platybėse sklando nenuginčijamas to, iš ko išaugau, įrodymas - niekad ir nekyla pagunda. Visada buvau naktibalda mergaitė su keistais slapyvardžiais, tvirta nuomone, aukštais standartais ir krūva problemų. Ir visada sugebėdavau elgtis taip, kad iš šono viskas atrodytų kitaip, nei yra iš tikrųjų. Tai - nemaža dalis manęs, kurios neketinu atsisakyti. Dabar bandau keisti tik du dalykus, nesugebėjimą atsiprašyti ar pripažinti, kad suklydau. Tikiu, kad verta.

Žinau, gerai žinau, ko laukiu. Laukiu rudens, savo mylimiausio metų laiko. Laukiu persikėlimo į Vilnių, savo labiausiai prisijaukintą miestą. Laukiu naujo savo gyvenimo etapo. Pagaliau būsiu ten, kur noriu būti ir darysiu tai, ką noriu daryti. Laikau tai atlygiu už visus sunkumus, kuriuos man teko išgyventi, kad ir kaip pretenzingai šitai skambėtų. Turiu mane labai mylintį vaikiną, ant kelių murkiantį katiną, gyvenamąjį plotą Vilniaus senamiestyje, palaikančius tėvus ir atvirus vartus į kelią, kuriuo noriu eiti. Dievaiži, pati sau pavydžiu.

Jaučiu, jog ateinantys metai bus gerokai laimingesni už praėjusiuosius.

Aštuoni mėnesiai. Ilgas laiko tarpas, tačiau, jei ne gimtadieninė tradicija, nerašyčiau. Jau minėjau - kuo daugiau turi, ką pasakyti, tuo mažiau sakai. Plepūs žmonės tėra tušti indai.

Trumpai drūtai tariant, mano pasaulėlis apsivertė aukštyn kojom. Po nesuskaičiuojamų glamonių, nepamirštamo naktinio gyvenimo, nepakeliamų atsisveikinimų, įprastais tapusių pokalbių iki paryčių ar skaudančios rankos, krūvos pykčių dėl nieko, keliolikos pasiuntimų po velnių pasikarščiavus, ašarų pakalnių ir dar daug daug visko, palikau savąjį V.  Iš pradžių išsisukinėjau, kad žmogaus širdyje vietos dviems nėra. Atsiprašau, tikrai yra. Žaizdoms ir randams vietos visuomet atsiranda. Po to pripažinau, jog esu siaubingai pavargusi, nebeturinti jėgų kovoti, tad tas antro šanso prašymas tik dar labiau skaudina. O žvilgsnis, tas paskutinis žvilgsnis - užmerkusi akis vis dar matau jį ryškiai, trys mėnesiai neišdildė įspūdžio. Kažkas manyje mirė. Žinoma, sakysit, jog palikti lengviau nei būti paliktam. Nesiginčiju, tačiau leaving was never my proud. Jau nekalbat apie tai, kaip sunku palikti žmogų, kuris yra beveik toks pats, kaip tu, ir būtent dėl to negalite kartu gyventi - problemos nesisprendžia. Ilgainiui jų prisikaupė tiek, kad nuostabumai, kildavę iš atitikimų, nebeatsvėrė. Užsinėrėme sau kilpą - kalti abu.

Tiesą pasakius, imu bijoti savo minčių galios. Placebo koncerte Rigoje sau tyliai pamaniau, jog faktas, kad V. nevažiavo kartu, veikiausiai yra bloga lemiantis ženklas. Taip ir buvo. Lygiai kaip vykdama į respublikinę anglų kalbos olimpiadą juokais pasvarsčiau, kad galbūt būtų smagu su kuo nors make out’intis. Guess what happened… Sutikau A. Iš dalies jis ir buvo mano poelgio priežastis. Parodė, kaip gali būti kitaip, kaip turėtų būti. Tą santykių atvirumą, nesavanaudiškumą, toleranciją ir dar bala žino ką. Jis kitoks, turi tai, ko man stinga, todėl gali mokyti išreikšti savo abstrakčiausius jausmus ir padrikiausias mintis. Yra terpė tobulėjimui, augimui. Su V. mes tik sukomės į savo (savus?) kiautą, o su A. abu tampame -esniais žmonėmis. Suprantu, jog buvo labai negražu iš mano pusės veik eiti „dviem frontais“, grįžus iš pasimatymo su vienu skambinant kitam and all that. Taip išėjo. Labai gaila, bet mano pirmoji meilė, ta paaugliška ir nevaldoma, baigėsi taip, kaip ir prasidėjo - nesusipratimais.

O šiandien mano gimtadienis. Aštuonioliktas. 16-ajam buvau prisižadėjusi pradėti save kęsti. Pavyko. 18-ajam žadėjau, jog imsiu geriau jaustis. Kartais net laimingai. Drįstu teigti, jog pavyko ir šitai. Dvidešimtajam pasižadėsiu išmokti kęsti mane supantį pasaulį, reikia kada suaugti šiuo klausimu.

Sėdžiu viena namie, tai leidžia visai neblogai jaustis. Kai augintojos nebuvo tris mėnesius, karaliavau namuose, įvedinėjau savo pedantišką tvarką ir nenusakomai džiaugiausi. Dabar ją palikau pas augintoją, Stokholme. Pati iš ten grįžau prieš porą dienų, patiko, bet neleipėjau iš susižavėjimo. Ką jau kalbėti apie tai, kad greit stogas ėmė važiuoti nuo buvimo su abiem augintojais vienu metu. Įpratau gyventi savarankiškai, laukiu nesulaukiu, kai tai įvyks oficialiai. Kiek čia ir teliko, po metų, possibly, jau nuomosiuosi būstą.

Tiesa, žinot ką - netgi buvau pametusi V save. Vis dar rankiojuosi, kur tikrai aš, o kur prisinešę svetimybės apnašų. Ir procesui įsibėgėjant jaučiuosi vis geriau. Galėjom, bet nemokėjom, tad iššvaistėm. Niekas negali manęs teisti, o aš ir nesiruošiu teisintis. If anything, try walking in my shoes.

Gal kartais merginai ir gali patikti, kai kai kas maigo jos krūtinę. Tik tas kai kas tikrai nebus onkologas.
Na, nieko ypatingo nebuvo - kaip ir kiekvienas gydytojas, susidomėjo mano įmantriais apgamėliais, o patikinus, jog viskas čia gerai (anot geriausių šalies specialistų šioje srityje), dirbo savą darbą. Apčiupinėjusi bei išklausiusi pasakojimą apie panašias ligas šeimos istorijoje, nusprendė, jog echoskopija nepakenks. Nurašyčiau viską profilaktikai, jei ne tas užčiuoptas kažkas, privertęs akimirką stabtelėti. Be to, kalbėdama apie tai, ką tokiame amžiuje galima rasti, vieną ligą paminėjusi tris kartus pabeldė į stalą bei nusispjovė per kairįjį petį. Kita vertus, nereikia kurtis butaforinių dramų. Yra ir tikrų.

Nevaidinsiu, jog sugebu ignoruoti Kalėdas. Gi tai - didžiai visuotinė šventė. Šventė. Labai tikėjausi, jog eglutės neturėsim, bet augintoja neiškentė. Mėtosi dabar tambūre, niekas nepuošia. Svarstau ant lango prie laiptų užkabinti lempučių girliandą, kad atstotų perdegusią lempą. Švenčių proga sumažėtų tikimybė nubildėti žemyn. Apie dovanas buvo pagalvota net vakar, tai faktiškai galim užsidėti sau pliusą - iki šablono pritempta.
Tiesą pasakius, mokykloje vykstančios „English Christmas“ trumpam priverčia patikėti kažkokiais Kalėdiniais stebuklais bei džiaugsmais. High spirits pouring down on everyone. Tikėti bent jau iki tol, kol suvaidiname visus numerius, susikeičiame dovanomis, auklėtoja išleidžia visus atostogų ir mokyklinis šurmulys nustoja. Tada grįžti namo ir eini iš proto.
Šįmet mokyklinė Kalėdų dalis man visai nusisekė. 10-11 klasės kūrė specialius nedidukus pasirodymus-pasveikinimus, savotišką įžanginę specialaus renginio dalį. Dešimtokai visiškai susimovė, o vienuoliktokai prikūrė kažko nerišlaus ir neįsimintino. Išskyrus mus - už savo pasveikinimą sulaukėme krūvos liaupsių, net lietuvių mokytoja tiesiai šviesiai pasakė, jog jis „vežė“ bei dalyviams surašė dešimtukus. Liaupsių sulaukiau ir aš, nes savo antraplanį vaidmenį sugebėjau padaryti vienu įspūdingiausių tiek kostiumu, tiek vaidyba. Keičiantis dovanomis, maniškė taip pat atkreipė daugiausiai dėmesio. Kiek jaudinausi abejodama ar tai bus teisingai suprasta, bet viskas pavyko puikiai. Ką dovanojau? Galvotam vaikinui, svajojančiam apie mediciną, tačiau dėl paauglystės susuktos galvos apleidusiam mokslus, apvilkau kiek per didelius baltus marškinius, kurių nugaroje puikavosi užrašas „Dr. <jo pavardė>“ bei palinkėjau: „don’t give up on the dream“. Sulaukėm didelių ovacijų. Nuoširdžiai tikiuosi, jog tai jį įkvėps pasitempti.
Po gerumo bei šypsenų dalybų grįžus namo supranti, jog čia nėra nei gerumo, nei šypsenų. Džiaugsmo irgi nerasi - nėr čia ko. Sesuo išdūmė į Maskvą pas savo antrąją pusę, numanydama, jog namie popieriai bus tikrai prasti. Veikiausiai išsivežė per daug tos jausenos, nes suterliojo popierius ir ten. Brolis užsuks labai trumpam, per pačias Kalėdas, tad prie Kūčių stalo aplinkybės mane paliko vieną su TAIS DVIEM. Vakar pastebėjau keletą smulkmenų, kurios leido suprasti jųdviejų bandymą taisyti situaciją, bet labai tikiuosi, jog tiesiog pasirodė. Mes laukiam atvirkščio stebuklo. Kaip ten bebūtų, antrąją Kalėdų dieną sulauksiu V, tad dalyvavimą toje nesąmonėje bei galimybės mane į kažką įtraukti sumažinsiu iki minimumo.

Šiaip labai tikiuosi, jog augintoja supras, kad jei prašiau fotoaparato (su mokytoju pasitarėm ir visgi apsistojom ties veidrodiniu), tai noriu ne telefono. Apskritai iš visų tikiuosi sąmoningumo dovanų klausimu. Va, iš bendraklasės jau gavau nenusakomai kvepiančios nemaltos kavos ir porcelianinį puodelį su raudonais gvazdikais. Tokios dovanos yra so-so. Bet ką jau čia - kavą susimalti turiu kuo, o puodelį padėti prie bendrų tikrai nėra sunku. Ne visi turi pakankamai fantazijos, pabūkim supratingais.

Niekada negali žinoti, kur tave nuves nekaltutis dainos žodžių nagrinėjimas… Viena žymiausių bei sėkmingiausių britpop grupių - Suede - yra išleidusi singlą Animal Nitrate. Kilo klausimas: kas būtent yra tas animal nitrate? Visagalis internetas iškart pateikia atsakymą: „another word for amyl nitrite (mostly known as poppers)“. Suvokdama, kad apie cheminį junginį čia nedainuojama, aiškinuosi, kokios medžiagos slypi po žodeliu poppers. Turbūt nieko nenustebinsiu - tai įkvepiamieji narkotikai, naudojami padidinti seksualinį malonumą (plačiau čia). Iškart pasidarė įdomu, kaip tokie dalykėliai vadinami vietinėje rinkoje. Surasti atsakymą buvo lengviau nei tikėjausi - radau ne tik krūvą sinonimų, bet ir prekybos tašką… Dėl logiškai suvokiamų priežasčių nuorodos į jį čia nepublikuosiu.
Suede tikrai buvo drąsi bei išskirtinė grupė. Ir ne, ne visos jų dainos apie narkotikus. O tai, kad vokalistas dainuodamas sugebėjo nepradanginti savo britiško akcento yra nenusakomas malonumas ausims. Užtikrintai rekomenduoju kiekvienam britpop ir panašių muzikos stilių mylėtojui.

♦ Taigi, informacijos apie mano dilemas atnaujinimas:
1. Atsakymas: dar truputį. Nusprendžiau, jog fizikos balas, reikia jo ar ne, solidžiai atrodys pažymėjime, kurį išsiųsiu stodama į užsienio universitetą. Dešimtukai iš rimtų mokslų visuomet daro įspūdį. Na, stojant į Lietuvos universitetus, tai niekuo nepadės, tad savo minėtą keitimą įgyvendinsiu kitąmet.
2. Atsakymas: pradėtą darbą reikia baigti. Therefore, pabaigsiu šiuos metus, o kitų nebepradėsiu.
3. Atsakymas: N/A. Aną fotografijos pamoką įtemptai ruošėmės parodai, nebuvo laiko plepalams.

Pastaruoju metu man labai užkliuvo postringavimai apie kūno masės (negaliu sakyti „svorio“, per fiziką nemiegu) metimą. Pavyzdžiui: „Šiandien suvalgiau šimtą gramų liesiausios varškės su 12% riebumo grietine ir kelis šaukštus medaus. Labai ant savęs pykstu, medus TOKS kaloringas!“. Seriously, girls, what the fuck? Man visą laiką buvo didžiulė paslaptis, kaip garsenybės, turėdamos šitokius darbo krūvius ir gyvendamos tokiais sparčiais tempais dar sugeba turėti kažkokių problemų su savo kūno mase. Man pakanka pabandyti gyventi tokiu tempu, kokiu gyventi priklausytų šiuolaikiniam žmogui, jei jis nori viską suspėti, ir jau jaučiu, kaip smunka džinsai. O čia…
Paikoje paauglystės pradžioje pati bandžiau laikytis visokių dietų, todėl tik atsitiktinumo dėka nesusirgau anoreksija (buvo metas, kai per dieną suvartodavau vidutiniškai 200kcal). Sesuo to laimingo atsitiktinumo nepatyrė, tad gyvena su bulimija. Sakau gyvena, nes gydytis nenori - tuoj bus dešimt ligos metų. No fun. Jokiu būdu nesakau, kad nė viena iš jūsų negeba taisyklingai maitintis ir galiausiai kažkuo susirgs, bet faktas, kad daugumai atrodo, jog viskas labai elementaru: „nevalgai, numeti svorio ir ramu“. Yeah, right. Na, nevesiu čia pamokėlių apie priežastis, eigą bei pasekmes.
Tenoriu pasakyti, jog tobulos dietos paslaptis yra labai paprasta ir akivaizdi. Lozungai nėra mano stiprioji pusė, tad paaiškinsiu plačiau. Nūdienos tempai žvėriški, kartelės aukštos, atranka žiauri, o jūs, kvailos mergiščios, dar randat laiko pačios save alinti ir manot, jog tai pavers jus kažkuo pranašesnėmis (yey, įsispraudžiau į S dydį, I’m so cool). Tokių priemonių reikia tik vegetuojančioms personoms bei ligoniams. Jei tikrai gyveni, t.y. užsiimi vienokia ar kitokia veikla, o ne smaksai prie TV, nenutuksi (apie genus nekalbu), dargi išlaikysi visai padorią formą. Norint šio to pasiekti reikia daug dirbti, mokytis, nesiliauti judėti į priekį. Natūrali atranka verkšlenimų neklauso. Tiesa, negalima tapti robotuku, privalu kartkartėmis atsipūsti - nueiti į kiną, teatrą ar gerai pašėlti su draugais. Galų gale, bent pašokti namie valandėlę, kad atsipalaiduotum ir pralinksmėtum. Visa tai - darbas, o jis, tiek protinis, tiek fizinis, reikalauja energijos. Ją teikia maistas. Maistas - taip pat malonumas, todėl valgyti reikia(!) ne bet kaip ir ne bet ką. Sąmoningi žmonės geriau nevalgys nei greit prisikimš bala žino ko (mano skrandis už tokius dalykus baudžia skaudžiai). Tiesiog turėkit omeny, jog iš dalies esi tai ką bei kaip valgai.
Reziumė: taip, badaujant tikrai numesite svorio, bet po to arba įsigysite problemų, arba tas svoris sugrįš. Sportas ir subalansuota mityba suteiks ilgalaikių rezultatų, bet tik tol, kol tai praktikuosite. Sąlygiškai mažiausiai pastangų reikalaujantis dalykas yra aktyvus gyvenimo būdas (tai nebūtinai reiškia kažkokią fizinę veiklą). Kol turėsite vienokios ar kitokios veiklos bei atkreipsit dėmesį į tai, ką dedate į burną, problemų neturėsite. Kiekvienas vakaras praleistas prie kompiuterio ar televizoriaus su pakeliu bulvių traškučių yra jūsų kaltę, organizmo už tai bausti nereikia. Mąstykit sąmoningai - mass media peršami standartai nėra nei sveiki, nei seksualūs, o sudžiuvusi ir paniurusi mergina niekada nebus gražesnė už moteriškų linijų nepraradusią bei besidžiaugiančią gyvenimų. Retas nori būti užbadytas išsišovusias kaulais.

Iš tikrųjų nė nežinau, kodėl rašinėju bloge vietoj to, kad mokyčiausi. Mokytis… ne itin taiklus žodis. Matematiką veikiau gali suprasti nei išmokti, su chemija irgi panašiai. Šiais dviem dalykais ir užsiimu, ryt reikės atsiskaityti. Mano pomėgis naktinėti kainuoja apie šimtą gramų kavos per savaitę. Savaime suprantama, ji būna užpilama vandeniu ir su pasigardžiavimu suvartojama (be cukraus). Mmm…

Gerai, gerai, grįžtu prie darbų. Vis neįprantu mokytis iš medžiagos, esančios ne ant popieriaus, o kompiuteryje - blaškausi. Tiesa, jei kam reikia egzamininio angliavandenilių konspekto, galiu pasidalinti. Pati parašiau, approved by chemistry teacher.

Mano katinas nesupranta žodžio „ne“ - paaiškinau jam, kad į mano miegamąjį neis, tai pribėgo ir įkando į skruostą. Grybštelėjo, taip sakant. Po to bandė prašytis dar, bet sulaukęs neigiamo atsakymo agresyviai apibėgo kambarį, užšoko ant sofos atlošo, pašiaušė kailį, pastatė ausis, apmiaukė ir piktai nužvelgęs atsigulė į savo kampą. Prausiasi, mane ignoruoja (nekalba). „Močiutė“ išlepino, užtai šeimininkės ir neklauso. Savų augintinių su kitais nesidalinkite.

Tęsiant temą apie gyvūnus - turėčiau namus, pirkčiau akvariumą. Velniškai linksma stebėti, kai vienut vienutėlė Sciaenochromis ahli po padu laiko būrelį Maylandia estherae. Taip pat nepamirščiau ir Apteronotus albifrons, jie kaip plaukiojantys kačiukai (žinoma, jei galėčiau sau leisti TOKIO dydžio akvariumą), bei Betta splendens ir Ancistrus dolichopterus. Būtinai pridėčiau vieną kitą taikią žuvelę, kuriai tiktų vandens temperatūra, pH bei dGH (bent vienos rūšies neoną!). Tiesą pasakius, kol kas ne tiek daug akvariumo žuvelių rūšių žinau, neabejoju, jog yra dar ką įstabaus atrasti. V neturi nieko prieš akvariumą, jei aš jį valysiu. Žadėjo pritaikyti savo fizikos žinias ir suformuoti dugną bei pasiūlė pridėti žuvelę, kuri neturi jokios spalvos pigmento, t.y. yra permatoma. Reiškia, ateityje akvariumas veikiausiai bus. (Ask me about it ten years later.)

Lyrinis nukrypimas: maniau, jog „zebra“ yra mano baisiausias košmaras. Bet tada gavau „zebra belaidį“…

♦ Pastaruoju metu mane užgriuvo galybė dilemų. Pačios baisiausios, berods, trys:
1. Mokytis fiziką ar nebesimokyti fizikos. Taip, aš esu baisi tinginė. Faktas, jog malonu turėti dešimtuką iš tokio dalyko atestate manęs visai neguodžia, kai suvokiu, jog dėl to trečiadienį tenka keltis į pirmą pamoką, po to merdėti per langą, po kurio - dar septynios pamokos. Devynetas pamokų yra ganėtinai nemažai net mano galvai. Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, jog dažnai tą fiziką pamiegu… Mokytojas prieš karantiną pasakė: „Žiūriu, tu stabiliai vaikštai į kas antrą pamoką“ (praleidus daugiau nei 30% pamokų, nepriklausomai nuo balų, tenka laikyti to dalyko įskaitą). Ir tai dar ne viskas. Kadangi lygis B, naujų dalykų sužinau labai mažai, iš esmės tai tėra kartojimasis (kuris atima truputį laiko). Kita vertus, loginis mąstymas vis tiek lavėja… Plius, jei atsisakyčiau fizikos, liktų dvi laisvos valandos. Vieną galėčiau skirti anglų moduliui (public speaking). Lavintų kalbėjimo angliškai įgūdžius, o svarbiausia - padėtų kovoti su auditorijos baime. Pravartu, nes galvoju apie studijas užsienyje. Bet, bet… Pradedu galvoti, jog paskutinę dieną teks traukti burtus.
2. Mesti specialybes pamokas muzikos mokykloje ar nemesti. Groju klaviatūra/sintezatoriumi (lietuvių kalboje nėra pakankamai tikslaus žodžio). Kainuoja 70lt/mėn. Mėgstu sau mesti iššūkius, tai - vienas jų. Noras padaryti save kuo įvairiapusiškesne. Problema tame, kad šįmet labai mažai laiko turiu groti namie, o ir iš to naudos maža, nes augintojai taip ir nenupirko žadėto instrumento. Maniškis senas, jo klavišai mažesni nei įprasta, tad net rankos atkalti negaliu. Progresas mažesnis nei galėtų/norėčiau, kad būtų. Vat ir galvoju - gal pataupyti tėvams pinigus. Kita vertus, kitais metais tikrai nebelankysiu, nes reikės susikoncentruoti ties egzaminais/testas/teisėmis, o šįmet laiko truputį daugiau, plius, puse metų, galima sakyti, jau įveikta.
3. Pirkti skaitmeninį ar veidrodinį fotoaparatą. Šita dilema paprasčiausia, nes, spėju, išsispręs paplepėjus su fotografijos mokytoju. Jus turbūt domina, kodėl keliu sau tokį kvailą klausimą (nevykėle, jei gali pirkti DSLR, tai ir pirk). Elementaru - biudžetas ribotas. Veidrodiniai fotoaparatai yra labai brangus žaisliukas, o fotografo iš savęs aš nelaužiau, nelaužiu ir nelaušiu. Bet -

Tiesa, minėjau, jog mokausi vokiečių kalbą? Mečiau velniop rusų (būna dalykų, kurie žmogui tiesiog nelimpa), per tuos penkerius metus teišmokusi daugmaž suprasti, ką kalba sesers antroji pusė. Atsakyti nesugebu, nepersilaužiu (nemėgstu susimauti, o šiuo atveju tikrai taip būtų, nes I fail at grammar).  Šiaip taip išsiprašiusi, jog leistų vokiečių mokytis nuo nulio vienuoliktoje klasėje (buvau vienintelė tokia mokykloje, nes įprastą kaip trečiąją užsienio kalbą imti nebent prancūzų), dabar per pamokas sėdžiu dviese su mokytoja. Nemokamos privačios pamokos, taip sakant. Das ist lustig! Eilinis iššūkis sau.

Tiek šiam kartui, metas grįžti prie konspektavimo. Per ilgi įrašai blogiau nei per trumpi. Iki susirašymo.

Sunku dėlioti žodžius, įspūdžiai galvoje netelpa. Long story short: Placebo.

Antradienį ryte - į Rygą. Trise susitikome autobuse. Atvykus palydėjau kelionės drauges į viešbutį, jos susiruošė, užkandome, išgėrėme šio bei to apšilimui ir patraukėme link arenos. Važiavome troleibusu, kadangi nemaloniai lynojo. Sunku buvo suvokti kelionės tikslą, neapleido jausmas, jog tai eilinis mini-meetas ir keliaujame ne į koncertą, o į klubą. Nukėblinus link pagrindinių arenos durų teko gerokai nustebti - žmonių buvo koks šimtas, o iki durų atidarymo vos pusantros valandos. Su Vilniumi nepalyginsi.
Susižvejojome dar keletą bendrataučių, dainavome Placebo dainas (įstabu, bet visas jas išgirdome per koncertą), kurias J. turėjo telefone, kai kas gėrė šildantį kokteilį. Žodžiu, nekantravome, žmonių ėmė sparčiai daugėti. Nemandagiai įsispoksojau į antros kategorijos vaikiną, kuris man bala žino kodėl (jokių realių panašumų) priminė Billy Corgan. Durys atsidarė. Paltai rūbinei, paskutinis žvilgsnis į veidrodį, geriausios vietos priešais vokalisto mikrofoną, apšildanti grupė ir petraukėlė. O po jos… Iš devintos eilės nepaaiškinamomis aplinkybėmis atsidūrėme trečioje ar ketvirtoje, teko pasistiebti, kad matytumėm viską, ką norime matyti, arba šokinėti, kad kiti neapdaužytų keliais. Jei nepaisyčiau virkdžiusio liūdesio, jog V nėra šalia, galėčiau sakyti, jog buvo nuostabu. Nors apmaudu, jog nepagrojo nė vienos iš trijų dainų, kurias norėjau, kad pagrotų (English Summer Rain, Space Monkey, Kitty Litter). Na, bet Passive Aggressive irgi neblogai. Sapnui pasibaigus buvo sunku išeiti. M. pasiūlė nusifotografuoti, tą ir padarėme. Tada skysčių atstatymas kūne tualete buvusių praustuvių pagalba, paltai. Dar vienas mano užsispoksojimas į tą kažkodėl-primenantį-Billy bei M. patikinimas, kad realiai panašumo nėra jokio.
Laukas. Susižvejojome norinčius ir patraukėme į „Mojo Café“. Ten pragėriau septynis latus (poveikio jokio) ir prašokau visą naktį. Dar valandėlę kalbėjau apie nežinia ką su įkaušusiu latviuku, kuris pasijautė užkalbintas, nes kelios merginos, kartu su mumis ėjusios į tą barą, kažką su juo kalbėjo prie arenos po koncerto + nedidukai pašnekesiai su ruse Katia bei itin gerai nusiteikusiu barmenu. Fun fact: Placebo buvo apsistoję viešbutyje kitoje gatvės pusėje, todėl bare apsilankė jų vadybininkė, turo vadybininkas bei grupę ta vakarą apšildę „Expatriate“. Patarųjų vokalistas desperatiškai bandė susirasti auką nakčiai, sprendžiat iš paskutinės jo šokdintos merginos elgesio, medžioklė baigėsi sėkmingai. „Mojo Café“ prabuvome iki paryčių, užsidarė jie gerokai po penkių. Tada mane palydėjo į stotį, ten pavaišinau cigarete vaikiną iš to afterparty ir išsiskirstėme. Kadangi 7:00 autobusas mano mieste nestojo, teko laukti iki 9:45. Miegojau ant geltonos kėdės (bomžas style). Tada autobusas, atsijungimas, zombiavimas namo bei lova. Po 8-os vakaro prikėlė V.

Ir nors šis sapnas neprilygs pačiam pirmajam, buvusiam prieš kiek daugiau nei dvejus metus, but it did its job anyway. Vienas tų dalykų, po kurių tampi šiek tiek kitoks. Jau laukiu kito karto, būtinai su V.

P.S. Rašymo stilius kažkoks adaptuotas, matyt todėl, kad visko nespėjau įsisavinti bei suvokti.
P.P.S. Apie vaikinų kategorijas papasakosiu kitą kartą.

Enjoy the ride, the medicine show.

Turbūt senstu. One step into higher level. The one I have luridly mixed feelings about.

Dažnai su V atsidūstam - kaip gera buvo dar tik įpusėjus paauglystei, kai turėjome daugmaž keturiolika metų. Nereikėjo rūpintis ateities planavimu, nereikėjo prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, kankinome organizmus į skolą, elgėmės taip, kaip norėjome, o ne taip, kaip geriau pagal pasaulio tvarką. Džiaugėmės tuo, kad mūsų arbatinius šaukštelius pakeitė valgomieji šaukštai ir iš gyvenimo lėkštės galėjome kabinti gerokai didesnius kąsnius.

Dabar nors pasprink. Kaip sakė amu: Nieko nereikia, visko gana. Pasaulis didelis, atsikąsiu ir paspringsiu.

Nebegali gyventi tik šia diena ar savaite. Ne todėl, kad nenorėtum, o todėl, kad turi galvoti apie ateitį. Nesakau, kad ankščiau nereikėjo apie ją galvoti. Dar ir kaip galvodavom, kitaip tokio dalyko kaip depresija paauglystėje nebūtų buvę, bet tas galvojimas buvo kitoks. Oh, how I miss it…

Dabar esi tiesiog priverstas mąstyti, kad, va, nepasiruoši kontroliniui, tai nebegalėsi tiesiog nenueiti tą dieną į mokyklą ir atsiskaityti vėliau, bet peržengsi plonytę liniją tarp gebėjimo sukontroliuoti informacijos srautą ir paskendimo jame. O egzaminą laikyti teks, teks bent apsimesti, kad viską moki, nes trečia kartą pasikartoti su mokytojo, kuris sudeda visus taškus ant „i”, pagalba galimybės nebus.

Ir nebegali dienų dienas nemiegoti naktį, porą valandėlių nusnausti po pietų bei tęsti informacijos kimšimą į galvą, nes galva nebe ta, informacija nebe ta, visko daugiau, viskas šiek tiek sudėtingiau, lėčiau suprantama. Pakankamai nepailsi, užsiblokuoji per pamoką, srautas perveria tave kiaurai ir galiausiai vis tiek praloši.

O atsakomybė - tau. Atsakomybė už viską, ką darai, nesvarbu gera tai ar bloga. Gali įsisupti į saugų kiautą, neliesti suaugusiųjų pasaulio lėkštės dalies, neskanauti svaigalų, glamonių, meilės, mažų dramų, metafizinio liūdesio, bemiegių naktų, egzistencinių krizių, etc. Tiesiog atlikti elementarias pareigas: mokslas/darbas/kažkas, privalomi socialiniai santykiai (giminės, seni pažįstami ir panašiai), žodžiu, tobula išorė ir uždusintas vidus. Bet po to, iš tėvų rūpesčio jūros išmestas į šiurkščiu realybės žvirgždu nusėtą krantą, skaudžiai nusibrozdinsi visą kūną, šukėmis susipjaustysi rankas bei pėdas.

Jei taip ir neišdrįsi liesti visų minėtų gėrybių, atitolsi nuo jų tiek, kad arba liksi vieniui vienas, be jokio asmeninio gyvenimo bei atsiduodantis tik darbui, arba grįši į tėvelių namus ir niekad neužaugsi, leisdamas laiką tik su tokiais pat nevykėliais kaip tu. Pagalvokite apie šablonišką akiniuotos knygų žiurkės bei socialiniam gyvenimui daugiau nei mokslams laiko skirdavusios kompanijos sielos paralelę.

You’re the one to make the choice. Tenka atidžiai paskirstyti prioritetus (bet tai nenutinka per naktį!), pasirinkti kryptį. Išdrįsti pažiūrėti į akis kiekvieno savo poelgio bei sprendimo pasekmėms. Gali pasirinkti saugų, asfaltuotą kelią su atšvaitais šalikelėse bei ramiu, taikiu kraštovaizdžiu, gali lėkti žvirkėliais dideliu greičiu, aplink matydamas urbanistines džiungles. Pirmuoju variantu didesnė tikimybė pasiekti finišą, antruoju - didesnis kelionės teikiamų įspūdžių bagažas. Kaip tik toptelėjo, ką tai primena: live fast - die young, mess with the best - die like the rest ir panašius posakius. Neišradinėju gi dviračio.

Aš minėtą lėkštės pusę visad daugiau ar mažiau knibinėjau, nors smarkiau užkabinti nedrįstu. Bijau atsakomybės, nes atsakomybė - man. Kuo labiau tą dalį lieti, tuo mažiau naivumo tau lieka. Visiškai praradęs naivumą tampi pesimistišku šunsnukiu, negebančiu džiaugtis, (į)vertinti to, ką turi. Skeptiškai žvelgiančiu į viską, tuo tiesiog stabdant progresą (USA style*).

Nekalbu apie naivumo paslėpimą tolimiausiuose sielos kampeliuose, kaip kad dažnai nutinka paauglystėje. Taip buvo ir man - visus likučius tvarkingai surinkau, sudėjau į skrynelę ir užmečiau kažkur giliai giliai. Dabar ištraukiau, nupūčiau dulkes ir džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad tie krisleliai man suteikia galimybę tikėti ateitimi. O V naivumo nebeturi. Ištaškė į visas keturias pasaulio puses, kai kimšo tą suaugeliškąją dalį milžiniškais kąsniais. Tarp V ir pesimistiško šunsnukio skirtumas tik vienas - aš.

Ilgais rudens vakarais vis dažniau jaučiu norą rašyti, tik nežinau, ar verta. Jau buvau pamiršusi, kaip gera šitam norui atsiduoti. Iki (greito) susirašymo.

* Progresas (USA style) - kai koks, iš pirmo žvilgsnio, mulkis yra taip įtikėjęs savo veik utopiniais planais, kad visas savo pastangas skiria jiems įgyvendinti ir… jam pavyksta.

Šis blog‘as yra paprasčiausias ekshibicionizmo aktas. Kaskart pradėjus čia rašyti, norisi padaryti kažką panašaus į savo nuogo nuotrauką ne asmeniniam albumui, o mažo tiražo knygelei. Niekada negali žinoti į kieno rankas ji paklius, bet slapta norėtum, kad pakliūtų visiems, kurie žino tavo vardą. Ir kaskart susiduri su viena nedidele problemėle - esi iš tų žmonių, kurie akto nuotraukos nedrįstų darytis net pačiam asmeniškiausiam albumui. Todėl rezultatas primena šmėklų medžioklę - išlenda kažkuris tavo veidų, bet ne tikrasis tu. Kita vertus, visi tie veidai ir esu tikroji aš. Juk niekada negali žinoti, kuris veidas tikresnis už kitą, o kuris pats tikriausias. Dėl to niekaip nesugebu liautis čia rašiusi - savotiška terapija, kurios griebiesi it skęstantis šiaudo.
Žinoma, yra viena problema, kurios neįmanoma išvengti, kai tavo rašliavą perskaito pažįstamas asmuo. Pamirštama, jog tada, kai kažkas buvo rašyta, buvo žiūrėta pro to laiko prizmę, su to laiko svajonėmis ir dvejonėmis. To laiko emocijomis. Kiekvieną dieną kokį nors įvykį aprašysi vis kitaip ir kuo daugiau laiko praeis, tuo didesnis skirtumas bus tarp to, kaip tą padarei. Priežasčių, manau, nereikia aiškinti. Tiesa, jei pabandyčiau išrašyti visus jausmus, kuriuos mano įrašuose galima įžvelgti, rezultatas būtų mano naudai - jie sąžiningi, taigi veik nepakitę.
Beje, kalbant apie rašymą, nutiko vienas velniškai nesąžiningas dalykas: rodos, rašau apie viską, kas svarbu, bet niekur neišliko nė pastraipėlės apie tai, kas man buvo (yra) svarbiausia. mIRC pokalbių archyvai prasmego kartu su senuoju kompiuteriu, įrašas čia netyčia išsitrynė, o į senamadišką dienoraštį taip ir nepasiryžau visko surašyti, nes žinojau, jog ranka neatlaikys. Ironiška.

***

Mokslai, dėl kurių neva neturėjau kada čia parašyti, baigėsi. Baigėsi gerai (papildymas: blogai. Nes 9,6 ≈ 9).   Vakar susivokiau, jog tai bene vienintelė priežastis, dėl kurios gyvenamosios vietos pakeitimas išėjo į naudą. Jei būčiau likusi Rokiškyje, tikrai nesusikraučiau tokio žinių bagažo. Ne vien dėl to, jog provincijos mokytojų kartelė žemesnė, bet ir dėl to, kad ten turiu draugų. Krašto maniera - gerti daug ir dažnai. Panevėžyje galiu atsipūsti ir visą laiką skirti svarbiems dalykams, nes su vietine fauna paprasčiausiai nerandu bendros kalbos. Vakar aplankiau savo gimtąjį kaimą, o šiandien įdienojus lėksiu į įstaiga pratęsti sutarties bei pasiimti pagrindinio ugdymo programos baigimo pažymėjimo. Viltingai žvelgiu į ateinančius metus - be visų laiką vogusių dalykų, kurių atsisakiau, mokslo šaknys nebeturėtų būti karčios.
Įstabu, jog dauguma žmonių mano, kad esu humanitarė, kuri veikiausiai studijuos kokią anglų filologiją. Reikės pasitempti, nemalonu, kai tave taip nuvertina. Iš tikrųjų vaikiškai varvinu seilę ir tipiškai nerimauju dėl medicinos studijų. Net savotišką ekskursiją po fakultetą gavau: apsidairiau, atsėdėjau visas paskaitas (4×1,5h), paklausiau studentų komentarų. Patiko.

***

Visuomet bandžiau save įtikinti, bet niekada nuoširdžiai netikėjau, jog vienas vienintelis žmogus galėtų sunaikinti visas mano problemas. Ne kartą rašiau kažką panašaus į: jei tik turėčiau vieną gerą draugą (-ę)… Dabar tikiu. Penkios raidės = viskas aukštyn kojom.
Faktiškai niekas nepasikeitė, dangų niaukia tie patys debesys, bet tai mažiau mane veikia. Metafizinis liūdesys neišnyko, bet kiekvieną pirmadienį, kai po susitikimo su V sėdžiu psichologės kabinete, ji man sako, jog švyčiu. Tai nenutiko akimirksniu, buvo nuoseklu. Žingsnis po žingsnio, etapas po etapo. Ir dar ne pabaiga.
Tik apmaudu, jog mūsų sąjunga V akivaizdžiai nesuteikia tokio paties atotrūkio nuo viso žemiško mėšlo, kokį įgavau aš. Kažkas pamiršo jam suleisti optimizmo dozę. Tik kartkartėmis patiki, jog viskas tikrai bus gerai ir nors iš purvyno švarus neišlįsi, bet bent gausi nusiprausti bei galėsi išdidžiai žengti tolyn nė neatsigrįždamas. Paradoksas - asmuo, kuris sumenkino mano problemas, tuo pačiu yra ir didžiausia jų. Nežinau, ką daryti, tad guodžiuosi: laikas parodys ir įrodys.
V yra sakęs, jog jei ne aš, jis būtų visiškoje duobėje. Žinau, tačiau negalėčiau įrodyti, jog duobėje būčiau ir aš. Tik mūsų duobių pobūdis gerokai skirtųsi.

***

That’s the whole and that’s the part of it.