Žinot tą jausmą, kai velniškai reikia dienos kitos atsiplėšti nuo rutinos, viską apgalvoti ir vėl pergalvoti, tačiau pasaulis, bjaurybė, nesiruošia nei sustoti, nei sumažinti tempo? Tai štai - taip ir gyvenam egzistuojam.
Stebėtinai sėkmingai bėgau nuo savęs. Savęs visos. Pakeičiau stilių, manieras, aktualias temas, klausomą muziką, skaitomas knygas, žiūrimus filmus, laisvalaikį, žmones ir taip toliau. Buvau bet kas, tik ne aš, ta tikroji aš. Vėliau įmaišiau šiek tiek to, kas buvo anksčiau - it prieskonio, kad galėčiau tikėti, jog natūraliai pasikeičiau. Paaugau (suaugau?). Ir beveik pati visu tuo patikėjau (žiūr. praeitą įrašą).
Deja, ilgainiui pradėjau jausti, kad kažkas ne taip, kažkas negerai. Tas jausmas stiprėjo, darėsi vis sunkiau ignoruoti jo buvimą. Ir prasidėjo. Ta aš, nuo kurios bėgau, mane pasigavo ir trenkėsi su visa turėta inercija.
Nenuostabu, kad pirmiausia pagilėjo mano depresija. Praradau apetitą, norą išeiti iš namų ar bendrauti su žmonėmis, tapau apatiška, verksminga, sunkiai prisiverčiau dirbti, todėl visiškai susiknisau dienos rėžimą… Po to pradėjo kristi pažymiai. Susirūpinau, manyje likę atsakomybės krisleliai said I should get expensive help. Kai stadija perėjo į nenorą ne tik išeiti iš namų, bet ir išlipti iš lovos - aš tiesiog gulėjau joje susisukusi vaisiaus poza ir žiūrėjau į niekur arba miegojau gerokai daugiau nei iš tikrųjų reikėtų - ėmiausi veiksmų.
Keista ar ne, bet pirmas dalykas, kurį padariau, tai mečiau vaikiną. Jis buvo didžiausia bandymo pabėgti nuo savęs dalis. Savotiškas tramplinas. Žmogus, su kuriuo mažai ką turėjau bendro, kuriam nejaučiau jokių gilesnių jausmų ir kuris skatino mano buvimą bet kuo, tik ne savim. Nebuvo lengva, bet po visko jaučiausi taip, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Kaip iš gyvenimo išbraukusi ne subjektą, o objektą.
Po to gavau rekomendaciją ir nuėjau pas psichiatrę-psichoterapeutę. Iškart pasakė: „jūs akivaizdžiai depresuojate ir aš nematau reikalo čia kankintis“. Išrašė vaistų, pradėjome psichoterapiją. Dedu į ją daug vilčių. Ne tiek dėl to, kad atseikėju po 100lt už seansą, kiek todėl, kad baisu pagalvoti, kas bus, jei visa tai nepadės. Man tikrai nebūtina jaustis gerai, jaustis laimingai - įpratau gyventi be to - tačiau būtina vėl tapti darbingai. Dievaiži, tikrai nenoriu iškristi iš universiteto (vis dar neįsivaizduoju, ką kitą, jei ne mediciną, norėčiau studijuoti) ar pradėti mokėti už mokslą, o vieną neįskaitą jau užtikrintai užsidirbau.
Visgi baisiausia tai, kad nutiko kai kas, kas nukreipė mano mintis nuo tvarkymosi su savimi į visai kitas svajones ir dvejones. Skaityti toliau
Rodyk draugams








