Music: AFI - Miss Murder, Placebo kažkas, gh.
Mood: Would rather not say.
Laukiau kol išauš graži diena ir mano mažytė šypsena taps tuo nariu, kurio reikia dieną paversti teigiamu skaičiumi. Bet nesulaukiau. Atrodo, žiū, viskas jau lyg ir gerai, o čia supranti, kad tai tėra neteisingi skaičiavimai. Taip, man prastai su gyvenimo mokslais. Na, bet vietoj lauktos dienos išaušdavo vis kokia žavuolė. Spjaudavo į veidą faktus apie mane pačią, kurie turėjo, teoriškai, priversti susimąstyti, leisdavo išlįsti negatyvioms aksiomoms ir tegalėdavai skėsčioti nusvirusiomis rankomis. Galvos skausmai, - taip, aš neurotikė, bet leiskite pasiskųsti - būdavo pagrindinis prieskonis kasdienos patiekalui. Ką jau kalbėti apie graužiančias ašaras, nuo kurių šlykščiai perštėdavo paraudusias akis, kurios pora kartų buvo pastebėję neegzistuojančius objektus ir aš turėjau jausti viso to pasėkmės (Pvz. kai naktį prasimerkiau ir man pasirodė voras gigantas, automatiškai šokau iš lovos. Pamiršau, kad tai ne čiužinys, todėl nukritau iš ne taip jau ir žemai. Prasimušiau skylę kojoj. Hurray!). Aišku, nėro to blogo, kas dar nepablogėtų, esant atitinkamoms sąlygoms. Būtent todėl, mielieji, nors ne tik todėl, aš dabar atsiverčiau BLOG'ą ir rašau čia savo paaugliškus marazmus.
~
Gh, norėdama užbėgti jums už akų, - tiesa, gerokai netgi - pasakysiu, kad šitai rašyta pamoku metu, nes mokykloje nebuvau. Nebuvau todėl, kad motina prikėle be dešimt aštuonios, gindamasi, kad man dažnai nebūna pirmos pamokos, o be to, juk atsikeldavau kartais ir pati, kai norėdavau (Tą “kai norėdavau” aš jai pakartojau kaip atsakymą. Susiprato, moteriškė). Aš, turėdama tokį beloved dalyką kaip paranoja, prisigalvojau nebūtų dalykų, o ir realybė šiaip yra gan preska, I mean, neatėjimas į pirmą pamoką yra tolygus klasiokų užbadymui akimis ir žudančiams klausimams “Kodėl nebuvai?” ar tokiam švelniam pasityčiojimui, kaip “O žinojai, kad ir pirma pamoka būna?”. Be to, dar rusų, iš ko ir reiktų bėgti, nes aš totally suck at it ir tai varo mane į absoliutų beviltiškumo jausmą. Susumavus viską, gautūsi shattered day, kas dar blogiau, nei apskritai skipped. Taigi, viską pažvėlgusi į UŽ ir PRIEŠ pasirinkau tą išeitį, kuri man lengvesnė morališkai, bet - kaip jūs, mielieji, ir pamanetė - ilgainiui sukels daugiau blogų pasėkmių. Veiksmas lygus atoveikiui (atoveiksmiui skambėjo gražiau, prakeikti kalbininkai).
Ir ką gi. Nors ilgesniu keliu, bet, atkeliavome iki tos vietos, kurioje žūt būt reikia paminėti, kodėl pliusas yra minusu. Eerrmmz. Mhm. [Čia, typah, mąąąąstau.] Žinot, šiaip nėra nieko naujo, dėl ko turėčiau inkšti, bet. Aš ne šuo, kuris ir kariamas pripranta. Aš daugų daugiausia esu miau. O šiaip - less than zero, ar ben jau taip man nuo mažens kalė į galvą. Bjaurus dalykas tie namai, kai ten nėra ta vieta, kurioje jautiesi saugus. Kai net tavo kambarys nėra ta erdvė, kurioje gali pasijausti lyg savo mažame, beveik tobulame pasaulyje. Manding, čia iš esmės paaugliškos problemos, bet mielieji! Juk ne visi su jomis susiduria. Oi nevisi. Ir šiaip būtų malonu, kai tokiais atvėjais sulauktum patarimo, o ne nugaros, ant kurios parašyta “Viskas bus gerai” arba “Praeis”, atsukimo. Et, ir ką aš čia paistau. Viską žinot. Kaip kažkas sakė “knygos nemokina, jos tik primena”, taip ir aš, nieko naujo į jūsų galveles neįkrečiu, tik paklebenu ten jau ragėti bepradedančios masės kraštelius.
Vieną vakarą, prieš tėvui išvažuojant, pasikvietė mane augintojai ir daugiau nei valandą aiškino koks šlykštus žmogus esu. Topinės fazės, tokios kaip “Baisiausia, kad tu panaši į Mirtišę charakteriu, o ne išvaizda”, arba “Aišku, mes galėtumėme tampyti tave po psichiatrus, bet nemanau, kad tiek uždirbu, taigi geriausia būtų tiesiog gerai tau duoti į galvą.” taipogi trauktos iš jų monologo. Po to žlumbiau pasikūkčiodama visą naktį ir kitą ryta ėjau į mokyklą vampyriškai raudonomis akimis. Šią savaitę vėlgi pradėjau tokiomis simpatiškomis akytėmis, tik į mokyklą, kaip matot, nėjau. Kaip sakė J. Ivanauskaitė, gamtoje tokiu periodu kyla cunamiai ir išsiveržia užginkalniai, o mes turime lyg niekur neko mokytis ir pritapti prie viso normalaus pasaulio. Gh, taip, fair indeed. Trumpai drūtai - nieko naujo, nieko gero. Visos bėdos aiškios, nesvilinsim naujų blynų.
Ow, btw, nupirko augintojas foto aparatą. Ir išvažiuojant paslepė. Optimistų kompanija nusprendė, kad aš galėsiu juo naudotis nuo tada, kai būsiu gera. Agha, when I'll grow up. Be to, jie nusprendė, kad gyvūnų parduotuvei atiteks ne tik visi devyni (ar dešimt) žiurkių, bet ir jų motina. Kad ramiau būtų. Sveikas protas sutinka, o principai ne. Bet tiek jau to, jeigu likusiam žiurkiui kas nutiks - parsinešiu katiną. WAHAHA.
Žiema, kalendoriškai, jau čia. Pasitiko ji mus apšaliusiais lapais ir besniegiais šaligatviais. P-U-I-K-U! Nebus sniego - nebus gličiai šlabdribingo ir purvino pavasario. Ai. Jeigu tikrai nesnigs iki vasario, turėsiu pripažinti, kad tai keisčiausi metai, kokius man teko matyti. Visapusiškai. Ir tos Kalėdos, atšokuojančios į parduotuves iškarto po vėlinių, įsisiurbiančios į kekvieno švenčių megėjo piniginių vidų ir trrraukiančios, siurrrbiančios iki pat naujųjų metų. Dovanos, kuria nori-nenori tenka pirkti. Disgusting. Vakar augintojas atsiuntė SMS žinutę “Nupirkau tau kaledu dovana”. Ir prisiminau, kad tuoj Kalėdos. Vienintelis naudingas dalykas iš viso to - atostogos. Poilsis galvai. Teoriškai, aišku, nes visi bus užsiknisę su tomis per gerklę lendančiomis šventėmis ir naujųjų naktimi, kuri pašnibždės į ausį “Geriau nebus, ir pati žinai”. Faktiškai, jaunimas vienysis. Tikriausiai sedėsiu prie kompiuterio ir keiksiu šventes su būreliu likimo draugų. Ak, toji prisijaukintoji patetika. Bet juk žinot, kaip būna, tikiuosi. Ir kadangi visa tai tik bus, o aš, kaip, kad jau mūšiausi į krūtinę bandydama tai įrodyti, nežadu ir neplanuoju nieko toliau negu septynetui dienų į priekį - geriau užsičiaupsiu.
Viskas. Galiu giliai atsikvėpti ir nuo itin minimalaus palengvejimo ir šiaip. Išsiliejau. Apšviečiau situaciją. Gh. Dabar labiausiai norėčiau gauti butelį gėrimo su laipsniais, kad galėčiau išjungti smegenis. O po to ir atsijungti… Er. Paskutiniu metu, kai šito poreikis itin padidėjo, tenkinausi dideliais kiekiais nescafe be cukraus. Bet, kadangi antsirado neigimas poveikis, vėl grįžtu prie arbatos. O dabar. Pasitenkinsiu mėtiniu Barclay, žvalgydamasi į namų stogus sėdint ant antrojo aukšto palangės ir. Niekada nebebus taip, kaip buvo. Sprink ateitimi, praeitis išlįs pro šikną. Dabartis sunkiai virškinasi. Niekur nesidėsi, vieni gyvena, kiti - egzistuoja.
P.S. Dėl bendro tamstų išprusimo įdėsiu sužavėjusio paveikslo, kuris dabar itin atitinka mano nuotaiką, savotišką kopiją (spalvų tik nėr). Susipažinkite - Edvard Munch, The Scream.
Rodyk draugams
] 
]
